DŽIAZAS

Aš laikau save džiazo muzikantu, šiuo metu esančiu politikoje, o ne politiku, kartais mėgstančiu padžiazuoti.

Trimitas

Pirmąkart “prisiliečiau” prie džiazo prieš trisdešimt metų, 1977- aisias, kai tapau tuometinės estradinės muzikos katedros studentu Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Nors atskaitos tašku derėtų laikyti 1976-uosius, kai pradėjau inensyviai klausyti džiazą. Groti tada dar nesiryžau, nors nagai niežtėjo ir lūpos degė, tačiau neturėjau nei įgūdžių, nei supratimo, tik nepaaiškinamą vidinį potraukį.

Trimitas mano gyvenime atsirado anksčiau nei džiazas. Iš pradžių tai atrodė kaip laimingas atsitiktinumas, tačiau vėliau nekart teko įsitikinti, kad gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. 1971-1972 metais, kai berniukų choras “Gintarėlis” tapo antrosios vaikų muzikos mokyklos pagrindiniu kolektyvu, todėl visiems ten dainuojantiems reikėjo pasirinkti vadinamąjį papildomą instrumentą. Aš buvau to choro senbūvis, dainavau vos ne paskutinius metus. Kadangibuvau nesmulkus berniukas, tai vadovai nusprendė, jog trimitas man bus pats tas. Nors aš mieliau būčiau rinkęsis akordeoną. Metus pasimokiau ir padėjau trimitą ...iki stojamųjų egzaminų į VKKF 1975 metais. Tada, “prisiminęs”, kad grojau šiuo instrumentu, įstojau į pučiamųjų instrumentų katedrą. Du metus “juodai ariau”. Rezultatų teko laukti ilgokai...

Mano atlikimostilių dažnailygina su Luisu Armstronguir natūralu, jogspėlioja, ar sąmoningai jį imituoju. Sunku būtų pasakyti, kada pradėjau dainuoti tuo gergždžiančiu balsu. Bet tai įvyko prieš gerus penkiolika metų visiškai natūraliai, netgi spontaniškai. Tik po to suvokiau,jog tikrai yra panašumo, ir tada sąmoningai pradėjau studijuoti jo atlikimą, muzikavimo manierą, ir daug ką perėmiau, tiksliau, stengiausi perimti.

Armstrongas yra ta asmenybė, kuria aš žavėjausi, žaviuosi ir, manau, žavėsiuos ateityje. Mane jis žavi ne vien kaip muzikantas, atlikėjas, bet ir kaip asmenybė. Man artimos jo vertybės,žvelgimas į daugelį problemų džiazo nuspalvintu žvilgsniu. Kelias į Armstrongą buvo ilgų ieškojimų ir atradimų kelias. Aš pajutau, kad mane su juo sieja labai daug kas: vertinimai, gyvenimiški dalykai, ir pats jo muzikavimas man yra priimtinas gerokai labiau negu, sakykim, kitų didžiųjų džiazo meistrų.

Didžioji scena

Pagrindinė mano koncertinė veikla susijusi su grupe "Doudi Jazz Band".

Kalbant apie šios grupės istoriją, būtina pažymėti, kad 1978 metais susikūrė kolektyvas, pasivadinęs "Klaipėdos diksilendo" vardu. Jo įkūrėjas ir ilgametis vadovas - žemaitis nuo Kartenos Pranciškus Narušis, bevik tuo pat metu įkūręs ir Estradinės muzikos katedrą VK Klaipėdos fakultetuose. Kolektyvas keletą kartų keitė pavadinimus - tai ir "Memel Swingers", ir dabartinis grupės pavadinimas. Šiandien tik aš – tiesa, su kai kuriom pertraukom,- ir R. Malinauskas, grojantis bosine gitara, esame tie muzikantai, kurie groja nuo pat grupės susikūrimo. 1993 metais šiam ansambliui. ėmiau vadovauti aš. 1996 metais mūsų grupė tapo kvintetu, ir nuo to laiko ji ir žinoma 'Doudi jazz band" vardu - kaip Lietuvoje, taip ir užsienyje.

Didžiuojuosi ir didžiuojuosi, kad "Doudi Jazz Band" tebelieka viena populiariausių džiazo grupių, sėkmingai derinanti savo repertuare daugelį įvairių džiazo muzikos stilių (main stream, bebop, jazz-rock, rhytm&blues, cool jazz ir t.t.). Per sąlyginai ilgą koncertinio gyvenimo laikotarpį koncertavome Šveicarijoje, VFR ir tuometinėje VDR, Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, o kai kurie grupės nariai kitų kolektyvų sudėtyje ar kaip solistai grojo JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Norvegijoje, Anglijoje. Dalyvavome daugelyje prestižinių džiazo festivalių Vakarų Europoje bei visuose Lietuvoje rengiamuose džiazo festivaliuose, ir visur buvom palankiai vertinami ne vien žiūrovų, bet ir džiazo muzikos kritikų bei vertintojų taip pat.
Išsamiau apie "Doudi Jazz Band">>>

Festivalis

Mintis surengti Klaipėdoje džiazo festivalį kilo spontaniškai.Niekas neprašė, niekas nesiūlė ir juolab niekas neįtakojo to daryti. Devintąjį dešimtmetį teko daug koncertuoti Europoje su Klaipėdos diksilendu, vėliau su "Memel Swingers". Kaip tik tuomet visoj Europoj ir Lietuvoj buvo kilusi didžiulė susidomėjimo diksilendu banga. Matydavome, koks populiarus šis stilius, kokie populiarūs festivaliai. Vakarų Lietuvoje tada buvo daug tokių grupių, tad ir šovė mintis: kodėl nesurengus Klaipėdoj diksilendo šventės, tokios kaip festivaliai Danijoj ar Vokietijoj. Niekas negalvojo apie didelį festivalį – norėjosi bent keletą koncertų suorganizuoti.

Jau buvo Birštono, Kauno, Vilniaus, džiazo festivaliai, kiekvienas turėjo savo stilių, o diksilendo - nors grojančiųjų buvo bumas,- “niša” tuščia. Pradžių pradžia – „mažytis“ Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos diksilendų gala koncertas, kuris įkvėpė visus, atsirado noras pakartoti švente tapusį koncertą ir kitais metais. Taip keliauta nuo mažyčio upeliūkščio iki didžiulio į tarptautinius vandenis išplaukusio festivalio, kurio istorija, tikiuosi, dar nesibaigė. Daug kas mane vadina Klaipėdos pilies džiazo festivalio tėvu, nes nuo pat pirmojo (1994 metais) festivalio iki dabar jau nuskambėjusio tryliktojo (2006 metais) esu šio projekto sumanytojas, režisierius bei koncertų vedantysis..
Nepaisant to, kad dalį tėvystės rūpesčių teko perleisti, išgyvenu dėl kiekvieno festivalio, didžiuojuosi jais ir džiaugiuosi sulaukęs gerų atsiliepimų.

Leisiu sau pacituoti Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos profesoriaus, Filosofijos katedros vedėjo, Humanitarinių mokslų (filosofijos) daktaro Leonido Donskio atsiliepimus apie XIII Klaipėdos pilies džiazo festivalį:
„Klaipėdos piles džiazo festivalis yra vienas iš dviejų pačių geriausių ir rimčiausių džiazo festivalių Lietuvoje. Jeigu lyginti jį su Kauno džiazo festivaliu, dera pastebėti, kad festivalis Klaipėdoje, vykstantis po atviru dangum, yra demokratiškesnis, skirtas visiems, mėgstantiems džiazą.
Išskirtinis Klaipėdos džiazo festivalio bruožas – didžiulė muzikos įvairovė. Jame skamba ir klasikinis džiazas, ir modern jazz, ir progressive, fusion and metal, latin-jazz, jazz-world fusion, funky, jazzy house, ir “ant ribos” esanti muzika,- visa džiazo paletė."
Išsamiau apie Klaipėdos pilies džiazo festivalį www.jazz.lt>>>

Kalbant apie Lietuvos džiazo situaciją, manau, kad Lietuvą galima drąsiai vadinti džiazą mylinčia, džiazą mėgstančia, suprantančia šalimi, ir džiazas čia yra tikrai pakankamai populiarus, o jo tradicijos yra gilios, senos, ir garsios. Kiekvienas miestas turi savo džiazinę biografiją, džiazo veidus, geriausiai jį atspindinčius ir reprezentuojančius. Klaipėdą aš drąsiai vadinu (ir manau, tame yra daug racijos) Lietuvos Naujuoju Orleanu, tradicinio, populiaraus džiazo sostine. Manau, kad džiazo festivaliai – vienas iš to patvirtinimų. Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai – turi kitokį džiazo veidą. O Klaipėdos sutapatinimas su Naujojo Orleano stiliumi yra prasmingas, reikšmingas ir puošiantis patį miestą.