|
2013-04-16 | V. Grubliauskas: Klaipėda – sėkmės miestas [Interviu dienraščiui „Klaipėda“]
Klaipėdos miesto tarybos nariai jau nuėjo pusę šios ketverius metus
truksiančios kadencijos kelio. Rytoj sukanka ir dveji metai, kai meru
buvo išrinktas Vytautas Grubliauskas. Interviu dienraščiui „Klaipėda“
jis neslėpė savo vertinimų apie pasiekimus ir nesėkmes, taip pat
prasitarė apie galbūt būsimus karjeros vingius.
Politikams – aštuonetas– Kaip vertinate ir savo, ir miesto tarybos dvejų metų darbą? – Būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad tie metai buvo lengvi. Tokio intensyvaus ir kupino pačios įvairiausios veiklos laikotarpio savo gyvenime nepamenu. Net ir tuomet, kai organizuodavau Klaipėdos džiazo festivalius, tuo pat metu dirbdavau akademinį darbą ir dar koncertuodavau. Tai buvo tik dalis to, su kuo dabar tenka susidurti kasdien. Pirmoji kadencijos pusė buvo ganėtinai dosni sisteminių reformų, kurios vertinamos nevienareikšmiai, tad ir įtampos bei sunkumų nestokojome. Tai išties buvo itin rimtų koalicijos tvirtumo išbandymų laikas. Bet šiandien galima pasidžiaugti, kad koalicija tuos iššūkius ne tik pasitiko deramai, bet ir rado jėgų priimti reikiamus sprendimus, nors tai buvo labai nelengva. – Jei reikėtų savo ir miesto tarybos dvejų metų veiklą vertinti dešimtbalėje sistemoje, kokį pažymį rašytumėte? – Savęs vertinti nesinori, o miesto tarybai rašyčiau stiprų aštuonetą arba kiek silpnesnį devynetą, nes principiniais atvejais ji gebėdavo mobilizuotis ir rasti sprendimus, nors jie ir ne visada atitikdavo vienos ar kitos partijos ideologines nuostatas. Be abejo, kai kurių miesto tarybos „institutų“ veikla, švelniai tariant, tikrai galėjo būti gerokai efektyvesnė, posėdžių lankomumas – aktyvesnis. Tačiau mums liko dar dveji metai, visiems dar yra ir kur tobulėti. Tad to ir tikiuosi, ir linkiu. Mažino kainas – Per dvejus šios kadencijos metus miesto taryba priėmė daugybę sprendimų. Kurie jų, jūsų nuomone, buvo sėkmingiausi, turintys daugiausia įtakos klaipėdiečių gyvenimo kokybei? – Gyventojai politikų darbą dažnai vertina kiekybiniais parametrais. Manyčiau, kad turime kuo pasigirti. 7–30 proc. sugebėjome sumažinti viešojo transporto kainas, 15 proc. – atliekų tvarkymo rinkliavą, esame antri Lietuvoje pagal vandens ir nuotekų tvarkymo kainos pigumą. Mūsų kadencijos miesto taryba priėmė uostui gyvybiškai svarbius detaliuosius planus, pritarimą gavo suskystintųjų gamtinių dujų terminalo poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Vykdomos sporto reformos gaires ir pertvarkos eigą pavadinčiau pavyzdine, nors esama prieštaravimų iš dabartine situacija patenkintų sporto atstovų. Į užmiesčius išplėstas viešojo transporto tinklas ir į bendrą sistemą integruoti maršrutai leidžia uostamiesčiui lygintis su civilizuoto pasaulio miestais. Kasmet į miesto infrastruktūrą ir įvairius objektus investuojama per 100 mln. litų. Didžiausi visuomeniniai prioritetai išlieka Klaipėdos piliavietė ir 50 metrų ilgio plaukimo baseinas. – Suprantama, kad per dvejus metus nepavyko išvengti ir nesėkmių. Išdrįsite jas įvardyti? – Viena apmaudžiausių nesėkmių įvardyčiau neišsipildžiusius lūkesčius dėl galimybės organizuoti „Volvo Ocean Races“ regatos finišą Klaipėdos uoste. Tenka apgailestauti, kad nepavyko preciziškai sudėlioti susitarimų su buvusia Vyriausybe įgyvendinant derybose pasiektus susitarimus ir paverčiant juos konkrečiais nutarimais. Labai gaila, kad nepavyko realizuoti idėjos dėl dalies Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos surenkamų rinkliavų skyrimo uostamiesčio socialiniams ir infrastruktūriniams projektams, nors įstatymų leidybos procesas Seime jau buvo įsibėgėjęs. Manyčiau, kad miesto ugdymo įstaigų tinklo optimizavimo planai galėjo ir turėjo būti gerokai ambicingesni, labiau atitinkantys laikmečio realijas. „Slystelėjimų pasitaikydavo“ – Pasigirdo nuomonių, jog koalicija išsilaikė tik todėl, jog kai kurioms partijoms nuolaidžiaujama. Pavyzdžiui, nepritarta A.Rubliovo pagrindinės mokyklos prijungimui prie kitos ugdymo įstaigos – taip esą koalicijoje išsaugoti Rusų aljanso nariai. – Nepaisant visokių interpretacijų, Klaipėda – sėkmingas miestas. Antrus metus iš eilės, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vertinimu, uostamiestis tituluotas kaip sėkmingiausiai viešąsias paslaugas teikianti savivaldybė, kaip investuotojams palankiausią aplinką kurianti savivalda. Manau, kad stabili ir prognozuojama politinė situacija – vienas pačių rimčiausių faktorių. Sena tiesa, jog politika – kompromisų menas. Ne išimtis yra ir buvimas koalicijoje, kur realizuojama ne vienos kurios nors dominuojančios frakcijos, bet koalicinė programa. Slystelėjimų pasitaikydavo, bet situacija bent iki šiol būdavo suvaldoma bendromis pastangomis. Kalbant apie A.Rubliovo mokyklos situaciją, mokyklos bendruomenė per trumpą laiką pateikė ambicingą ir drąsų gelbėjimo planą, puikiai suvokdama, kad jo neįvykdžius situacija bus vertinama ryžtingai. Todėl šio atvejo nevertinčiau kaip politines nuolaidas partneriams – Savivaldybės administracijos veikla taip pat turi įtakos miesto tarybos darbui. Kaip ją vertinate? – Asmeniškai aš, ko gero, kaip ir daugelis klaipėdiečių, negalėčiau vertinti vien tik teigiamai arba vien tik neigiamai. Yra darbų, už kuriuos reikia pagirti, bet negalima užmerkti akių, kai yra ir už ką kritikuoti. Neslėpsiu, girdėjau skundų ir iš politikų, ir iš kai kurių miestiečių dėl tam tikrų savivaldybės darbuotojų elgesio. Į visus tuos atvejus reaguota, buvo atliekami tarnybiniai patikrinimai, jų rezultatai visuomenei žinomi, bet gal ne visus tenkinantys. Tobulų žmonių nėra ir ieškoti jų neverta, bet siekti to pravartu ir kritikuojamiems, ir kritikuojantiems. Baigėsi medaus mėnuo – Kai atsirado nauja Vyriausybė, iš Vilniaus Klaipėdos atžvilgiu tarsi padvelkė šaltukas. Juk iš kai kurių ministrų lūpų teko girdėti, jog Klaipėda yra lyg Radviliškis, vėl netikėtai iškilo giliavandenio uosto Melnragėje idėja, Klaipėdai vos pavyko sučiupti pinigus, kurie buvo skirti naujam baseinui projektuoti. Ar nesusipratimai išspręsti ir su naująja Vyriausybe jau pavyksta rasti dialogą? – Taip, tokius vertinimus pastaruoju metu tenka girdėti gana dažnai, tačiau jų nenorėčiau pervertinti ar sureikšminti. Žinoma, pasikeitusi politinė situacija neišvengiamai naujais atspalviais papildė ir tarpusavio santykių spalvų spektrą, bet nesutikčiau, kad įsivyravo šaltų spalvų fonas. Daugeliu atvejų pavyksta susitarti ir su daugeliu naujosios Vyriausybės ministrų, nors derinant konkrečius klausimus pasitaiko visko. Kadangi esame uostamiestis, o uosto veikla yra tiesioginėje Susisiekimo ministerijos dispozicijoje, labai daug priklauso nuo santykių su ja. Nereikia būti naiviems – tokio medaus mėnesio, koks buvo Eugenijui Gentvilui vadovaujant uostui, o Eligijui Masiuliui dirbant susisiekimo ministru, tikėtis sunkoka. Tačiau net ir deimantines vestuves švenčiantieji netvirtina, kad visus metus kopinėjo vien tik medų. Visada laikiausi požiūrio, kad ir labai trapi taika yra nepalyginamai didesnė vertybė už bet kokį konfliktą. Jos nesant kenčia ne kas kitas, o miestiečių, miesto ir valstybės interesai. – Jūsų nuomone, kaip reikėtų gerinti uosto ir miesto bendradarbiavimą? – Ko gero, ir šioje situacijoje tiktų tas pats receptas – kalbėti, derinti pozicijas. Tikrai netikiu, kad naujasis uosto vadovas nusistatęs prieš miestą ar jo vadovus. Yra situacijų, kuriose mūsų požiūriai skiriasi, tačiau tai nereiškia, kad išeities rasti neįmanoma. Mes esame pasiruošę lanksčiai diskutuoti. Suprantame, kad pasiūlytas traukinių eismo naktimis ribojimas Nemuno gatvėje labai stiprus ekonominis veiksnys, bet socialiniai, psichoemociniai faktoriai, kuriuos patiria gyventojai, ne ką mažiau svarbi aplinkybė. Suvokę, kad ne miestas yra uoste, bet uostas dirba mieste, galėtumėme darniau spręsti ir miestui, ir uostui, ir valstybei svarbius klausimus. Dėmesį skirs kultūrai – Šios miesto tarybos, kaip ir jūsų, laukia dar dveji kadencijos metai. Kokius išskirtumėte prioritetinius darbus, kuriuos būtina nuveikti per likusį laiką? – Pastarąjį dešimtmetį Klaipėdoje dominavo „kietoji“ ekonomika, kurios sėkme tikrai džiaugiuosi. Tačiau... Šiandien pradedame justi, jog uostamiestis pamažu praranda savo laisvą ir menišką sielą. Atėjo laikas keisti situaciją. Manau, Klaipėda 2022 metais turėtų pretenduoti tapti Europos kultūros sostine. Ir tai ne tik dėl titulo, o tam, jog 2022-aisiais galėtume pasidžiaugti, kaip pasikeitė miestas. Būtent dėl šio tikslo dvejus metus mano darbotvarkėje dominuos kultūros klausimai. Ne tik miestiečio dvasia bus sveika, bet ir kūnas – daug dėmesio skirsiu sporto pertvarkos įgyvendinimui, miestiečių fizinio aktyvumo skatinimui, sporto objektų regeneracijos projektams. Tikiu, jog 2015-aisiais miestiečiai pajus, jog gyvenimas Klaipėdoje tapo dvasiškai ir kultūriškai turtingesnis. – Pabaikite sakinį „Aš norėčiau gyventi Klaipėdoje, kurioje...“ – ...grįžęs po kiek laiko tarsi pasiklystum..." O tai reiškia, kad miestas auga, plečiasi ir gražėja itin sparčiai bei energingai. Trimitas „džiūsta“ ant vinies – Gal jau pasvarstote, ką veiksite 2015 metų balandį, kai baigsis jūsų kadencija? Jei palankiai susiklostytų aplinkybės, ar sutiktumėte dar vieną kadenciją būti Klaipėdos meru? – Šiandien tikrai dar „neprojektuoju“ savo ateities pagal sėkmingo ar nesėkmingo scenarijaus variantus. Visas jėgas mobilizuoju nūdienos iššūkiams suvaldyti. Taip, buvau patvirtinęs, kad galimai mano pavardė bus ir Liberalų sąjūdžio sąraše į Europos Parlamento rinkimus. Tačiau būdamas realistas, nors ir su optimizmo persvara, labai blaiviai vertinu tokias perspektyvas. Niekada gyvenime nebėgau nuo iššūkių ir niekada neieškodavau pačių lengviausių sprendimų, tad tikrai neišsigąsčiau ir tokio politinės karjeros vingio – darbo Briuselyje. Beje, prieš dvejus metus kalbėdamas pirmajame naujai išrinktos miesto tarybos posėdyje pasakiau, jog labai norėčiau, kad būdamas pirmuoju meru, kuris pradėdamas dirbti prisiekia, būčiau paskutiniuoju meru, kuris išrinktas netiesioginiuose rinkimuose. Gal įstatymų leidėjai suteiks tokią galimybę piliečiams tiesiogiai rinkti miesto merą. Jei taip įvyktų, tada būtų kita situacija. – Jūsų darbotvarkė kasdien – itin įtempta. Ar dar turite laiko paimti į rankas trimitą, kitiems pomėgiams? – Darbų apimtys, tempas, įtampa ir atsakomybė atima paskutiniuosius laiko ir energijos trupinius, tad trimitas „džiūsta“ ant vinies. Bet esant net ir menkiausiai progai stengiuosi sugrįžti prie jo nors ir trumpam, nes jam ir muzikai atidaviau beveik keturias dešimtis metų. Kitam pomėgiui – keliauti su visa šeima – laiko lieka tiek, kiek tai sutampa su vaikų atostogomis, bet ir jį bandome išnaudoti maksimaliai. Šeima man – pati didžiausia vertybė, ją ypač branginu, myliu ir saugau, puikiai suvokdamas, kad mano šiandieninis darbas, politiko duona, sunkiu išbandymu slegia ir mano artimųjų pečius. Kalbino Virginija Spurytė, dienraštis „Klaipėda“ Išsamiau – čia.
|
|