2013-04-23 | Klaipėdos merui V. Grubliauskui keliavimo džiaugsmą padėjo pajusti žmona

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas (56 m.) ir jo žmona Inga (36 m.) neįsivaizduoja gyvenimo be muzikos. Juos ir suvedė muzika – pora susipažino džiazo klube. Inga – Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatorė. Vytautui, šio festivalio sumanytojui ir buvusiam Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedros vadovui, net savaitę sunku ištverti nepaėmus į rankas trimito. O jeigu pamėgintume kalbėti ne apie muziką?

Tuomet pokalbis tikriausiai būtų trumpas – darbų lavina, miegas, buitis. Taip sakė Inga. Jų gyvenimas neatsiejamas nuo muzikos.

Tiesa, dabar Vytautas nuo jos šiek tiek nutolo. „Anksčiau mano konkurentas buvo trimitas, dabar – dar ir Klaipėda. Ji pagrobė iš šeimos vyrą ir tėvą”, – netikėtai rėžė Klaipėdos mero žmona.

– Būti meru niekas nevertė.

Inga: Aš tikrai to nenorėjau ir prieštaravau. Bandžiau atkalbėti Vytautą, bet tai buvo vienas mūsų bendro gyvenimo momentų, kai jis neatsižvelgė į mano nuomonę.

Vytautas: Neneigiu didžiosios meilės, kaip Inga įvardijo, muzikos, myliu Ingą, vaikus ir Klaipėdą. Kuri meilė didžiausia – išskirti nekorektiška.

Naujos aplinkybės, naujas darbas naujai sudėliojo visus tvarkaraščius, muzikai laiko beveik neliko. Tapau politiku – tai dar viena netikėta mano gyvenimo improvizacija.

– Kai susituokėte, pasigirsdavo nuomonių, kad tai – tik džiazas. Padžiazuos ir baigsis. O jūs jau beveik dešimtį metų kartu.

Vytautas: Kartu – dar ilgiau. Susituokėme gruodžio 31-ąją. Jau laukėmės Elzės. Todėl visada žinau savo vestuvių dieną ir tai, kiek Elzei metų.

– Jauna žmona – pliusas ar minusas?

Vytautas: Išvadas daryti dar ankstoka. Nuo pat apsisprendimo būti drauge puikiai suvokėme tuos niuansus, kurie kitiems atrodė keistoki. Bet mes sąmoningai žengėme tokį žingsnį.

Inga: Rinktis gyvenimo palydovus, kurie patiktų visuomenei ar kaimynams, būtų visiškai neprotinga.

– Vytautui tapus meru gyvenimas smarkiai pasikeitė?

Inga: Tie dveji metai man buvo ir yra sunkūs, tarsi išbraukti iš gyvenimo. Vyrą ir tėvą pasiglemžė miestas.

Bet aš jį suprantu ir palaikau. Toks buvo jo pasirinkimas ir aš tai gerbiu.

– Ar lieka bent kiek laiko žmonai ir vaikams?

Vytautas: Laiko stoka išmoko branginti nebe valandas, bet minutes ir sekundes, kurias praleidi su šeima. Ingai tai – gerokai didesnis išbandymas negu man. Jai tenka būti viešumoje.Suprantu Ingą, kai ji sako, kad tie dveji metai prailgo tarsi dvi dešimtys.

Bet smagu girdėti, kad ji mane palaiko. Nors jei būčiau klausęs jos nuomonės, matyt, šiandien Klaipėda turėtų kitą merą.

– Kokie daugiavaikės šeimos savaitgaliai, atostogos?

Inga: Mūsų bendras poilsis – per vaikų rudens atostogas, kai galime kur nors išvažiuoti. Kad ir į Latviją, svarbiausia, kad po kokio nors skambučio Vytautas negalėtų grįžti atgal.

Idealiausia diena būtų be telefono. Ir visiškai nesvarbu kur.

Vytautas: Vaikų atostogos – lyg skolų šeimai grąžinimo laikas. Gyvendamas su Inga pajutau keliavimo džiaugsmą, jau nebereikia manęs guldyti ant menčių ir įtikinėti kur nors išvažiuoti.

– Vienas jūsų gyvenimo viražų – spendimas po vedybų apsigyventi Kvietinių kaime, 20 kilometrų nuo Klaipėdos. Bet juk jūs, Vytautai, miesto žmogus.

Vytautas: Gyvenimas Kvietiniuose grąžino mane prie gamtos. Užaugau Klaipėdoje ant asfalto. Prireikė laiko, kad suprasčiau žydinčios vyšnios grožį, pajusčiau kieme pjaunamos žolės kvapą.

– Tačiau Kvietinius iškeitėte į Melnragę.

Inga: Kai čia apsigyvenome, suvokiau, kiek daug laiko sugaišau iš Kvietinių vežiodama vaikus į mokyklas, darželius, įvairius būrelius. Pavargau dirbti vairuotoja. Iš Melnragės vyresnieji patys važinėja autobusais.

– Buvo netrumpas periodas, kai Vytautas dirbo Seime. Ir jūs, Inga, kaip dekabristė, su visais vaikais važiavote paskui jį.

Inga: Pamėginome gyventi kartu Seimo viešbutyje, bet viskas buvo neįprasta. Tik išvažiavusi supratau, kaip gera gyventi Klaipėdoje.

Čia viskas kitaip – ir oras, ir žmonės, ir žmonių bendravimas. Po metų nusprendėme grįžti atgal. Bet juk nepabandęs nesužinosi.

Vytautas: Pirmąją kadenciją Seime 2004–2008 metais Vilniuje gyvenau vienas, antrajai likau su sąlyga, kad visi važiuojame į Vilnių.

Bet likimas atsiuntė ženklus, kad tai – ne mūsų vieta. Mūsų inkaras tikrai ne ten turi būti nuleistas.

Paskutinis kantrybės lašas sprogo tuomet, kai trys mūsų vaikai susirgo ir sugulė vienoje ligoninės palatoje.

Nuvažiavau, susitariau su gydytojais, apmuturiavome vaikus, susisodinome į mašiną ir grįžome į Klaipėdą.

Inga: Vilniuje vaikai ištisai sirgdavo, o grįžus namo ligos baigėsi.

– Tikriausiai visus namų kampus tenka laikyti Ingai?

Inga: Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai savarankiški, žino, kad reikia vieni kitiems ir mamai padėti.

Vytautas: Paskutinis mano darbas namuose – praėjusį sekmadienį sumontavau vaikams batutą. Gal per anksti pradėjome vasaros sezoną – mažasis iškart ėmė kosėti.

Paradoksas – Melnragėje laiko pabūti su šeima lieka mažiau negu tuomet, kai gyvenau Vilniuje ar Kvietiniuose. Mėgaujuosi matydamas augančius mažuosius – Vytuką ir Elzytę, bręstančią Saulę, ištįsusį Žilviną, kuris jau matuojasi mano švarką.

Inga: Vytautas kartais kepa žuvį, gamina bulvinius patiekalus.

Vytautas: Mes neišrankūs, bet rasti patiekalą, kuris tiktų visiems, – nelengva. Ingos kepamus žuvies kotletus su džiovintais pomidorais kertame visi.

– Kada jaučiatės geriausiai?

Inga: Kai niekur nereikia eiti. Tuomet kartu ruošiame valgį, galime mėgautis kartu pažiūrėję filmą per televiziją, kas kitiems gali pasirodyti iki banalumo koktu.

Vytautas: Nuo mūsų namų iki jūros – gal 500 metrų, per audras girdime jos ošimą. Ten nueiname ne taip dažnai kaip norėtume. Bet gal jausti, kad jūra šalia, yra daug svarbiau negu matyti ją prieš akis.

Retsykiais išeiname pasivaikščioti pakrante, kartais visi sėdame ant dviračių – Vytuką vežamės sėdynėje.

Kartais darbe telefonu gaunu žinutę su pajūryje vaikščiojančios šeimos ar grybą radusio mažojo sūnaus nuotrauka. Tai mane pamalonina. Bet kartu ir druskos ant žaizdos užberia, kad negaliu būti kartu.

Inga: Pernai mūsų vaikai savo iniciatyva po žiemos pajūryje rinko šiukšles. Jų paraginti visi stvėrėme grėblius ir maišus. Svarbiausia, kad ne mokytoja liepė, o jie patys sumanė.

– Ar pasikalbate namuose apie darbus?

Inga: Apie darbus kalbėtis nėra kada, nes reikia išklausyti visų keturių vaikų naujienų – kaip jiems sekėsi mokykloje ar darželyje.

Džiazo festivalio reikalus dažniausiai aptariu su savąja džiazo šeima – nemokamai dirbančiais renginio organizatoriais.

Vytautas: Inga – rinkėja, su kuria bendrauti man sudėtingiausia. Ji nieko nevynioja į vatą, nepasaldina, o paaštrina problemas, kurios aktualios daugeliui Klaipėdos žmonių.

– Ingai, pirmajai miesto damai, tenka merą lydėti į priėmimus ir įvairius vakarus.

Vytautas: Jei gali nedalyvauti, Inga nepraleidžia tokios progos.

– Ingos vaikai iš pirmosios santuokos – Saulė ir Žilvinas – Vytautą vadina tėvu. O su Vytauto dukterimi Agne iš pirmosios santuokos bendraujate?

Inga: Be abejo, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi.

Vytautas: Agnė retai būna Klaipėdoje, tai Vilniuje, tai Rygoje, turi savo šeimą ir kartais mus aplanko. Vaikai dažniau už mus su ja kalbasi telefonu ar susirašinėja.

– Ar lieka laiko knygai?

Vytautas: Tik kelionėse. Vakarais grįžus po darbo namo net sėdėti fotelyje jėgų nelabai daug.

Bet pradeda čiauškėti mažieji ir vėl įpučia gyvybės. Buvimas su šeima man tarsi deguonies kaukė ligoniui. Kaip anksčiau grojimas scenoje.

Kartais jaučiu ne tik dvasinį, bet fiziologinį poreikį pagroti. Bent kartą per savaitę namie paimu trimitą į rankas, kad lūpos nesumedėtų.

Grojimas – ir iškrova, ir meditacija. Net važiuodamas į keliones pasiimu trimitą. Trimitas yra ta vertybė, prie kurios tikrai dar teks grįžti.

Aušra Pilaitienė, dienraštis „Lietuvos rytas“